ar kada esat pagalvojusios apie įsivaikinimą? man kažkodėl labai dažnai užeina tokia mintis-paimti dar vieną vaikelį iš vaikų namų. tik kartu seka baimė-ar tikrai aš jį padarysiu laimingą? rodos gali savo meilę padalint po lygiai visiems auginamiems vaikams-bet ar tas paimtas nesijaus kitaip? juk gali būti,kad pvz. duodi vienodai saldainių, o įsivaikintam vaikeliui atrodo, kad jam davei mažiausiai...(aš kalbu apie neapskaičiuojamus dalykus-pvz meilę)... kartais užlūsta mintys-tiesiog kartais nueiti į vaikų namus ir globoti kokį vaiką-bet ar tai tikrai gerai, gal tada kiti jį pradės skriausti,kad jis išskirtinis... o jei dar retkarčiais namo parsivečiau-tai sugrįžti į vaikų namus jam būtų dar sunkiau...
ar tik pas amne tokios mintys užplūsta ar ir dar kam taip būna?

Tavo sirdis - tikros Mamos sirdis, todel ir pojuciai tokie... Ir jei tikrai galvoji apie isivaikinima, esi is tu 'ypatingu' zmoniu, kuriems meiles ir gerio uztenka ne tik saviems, bet ir aplinkiniams. Linkiu apsispresti ir padaryti bent viena nelaiminga vaikeli laimingu ir ypatingu. Siuo atveju pasaliniu nuomone nesvarbi. Svarbios TAVO mintys, JUSU seimos pritarimas, JUSU galimybes ir JUSU tikejimas.

bet kiek yra vaiku, kurie tikriesiems tevams spjauna i veida... as manau, kad nezinomybe visada slegia.

o gal kas pazista seimu, kurios augina isivaikintus vaikus? idomu, kokios ju nuomones. manau svarbiausia, nereiketu slepti nuo vaiko, kad jis ivaikintas, nes melu pagrista meile=nemeile...

Prieš Kalėdas sužinojau, kad galima iš vaikų namų pasiimti vaikutį ir su juo praleisti savaitgalį. Tuo metu kilo noras padaryti gerą nors vienam vaikučiui - netgi trumpam įsivaizdavau, kad paimtume vieną vaikutį per Kalėdas, kaip nuvestume jį pažaisti į vaikų pasilinksminimų vietas, nupirktume dovanėlių ir šiaip linksmai praleistume laiką suteikdami nors šiek tiek namų šilumos... Tačiau mano įsivaizdavimą nutraukė mintis - o kaip jis jausis sugrįžęs atgal į vaikų namus, gal jam bus labai skaudu ir bus dar sunkiau taikytis su tom gyvenimo sąlygom, kuriomis gyvena... Nemeluosiu, pagalvojau ir apie save - vis dėlto aš laukiuosi - emocijos tikrai būtų nekokios atsisveikinant, o ką jau šnekėti apie savijautą paskui, mąstant apie tai koks tas vaikas nelaimingas ir kodėl taip yra...
O dabar karts nuo karto pagalvoju ar priėmiau teisingą sprendimą... Bandžiau įsivaizduoti save to vaiko vietoje (kas turbūt realiai neįmanoma) ir pamaniau, jog pati nenorėčiau pažinti kitokį, daug geresnį, pasaulį ir iškarto jį prarasti...
O gal vertėjo suteikti nors šiek tiek džiaugsmo nei visai jo neduoti?

Mes su vyru irgi apie tai mastom, tik kada nors siek tiek veliau. Jis irgi kalbejo apie tai, kad gal savaitgaliams, atostogoms pasiimam vaika is vaiku namu, bet po to jis persigalvojo, zinai, sako to vaiko nebenuvesim atgal, sako, dar per anksti...Dar tam stipriau subrest reikia, o ir savus vaikus dar paaugint reikia. Pries sventes su dukryte gulejom ligoninej ir ten buvo berniukas is vaiku namu, mes daznai apie ji kalbam, mano vyras nakvodavo prie Mildutes ir labai susidraugavo su tuo berniuku, tam berniukui apie 6 metukus, jis po komos, nekalba, bet labai saunus ir protingas, na padykes ir kas baisiausia, kas netingi tas ji varo, musa ir t.t.... Va ir vel

Juk jie vistiek širdies gilumoj tikisi, kad juos viam laikui pasiimsi, o kai tenka atgal vežti, kils klausymas - nejaugi aš visai netikės, kad manęs VĖL atsisakė. Šiuo atvėju geriau gal į vaikų namus ateiti pažaisti su vaikais.

Taigi vat dėl to ir atsisakiau to sumanymo Juk yra begalė kitų būdų kaip padaryti ką nors gera

As zinau, kad negaleciau isivaikinti vaikiuko
Man tikrai ju nuosirdziai gaila, bet viduje yra didziausias pasipriesinimas.
Anksciau buvau pagalvojusi, kad jeigu negalesiu pati tureti vaiku, tik tada galvosiu apie isivaikinima.
matyt nera tokia didele mano sirdis

Man irgi labai gaila tų vaikiukų vaikų namuose. Kartais kyla minčių apie įsivaikinimą, bet nežinau, ar išdrįsčiau. Mano mama net užsiminti apie tai neleidžia. Na nežinau, aš esu per daug jautri aplinkai, todėl aplinkinių reakcija mane labai slėgtų. Aš jausčiaus prastai. O jei aš ne kaip jausčiaus, tai ir vaikeliui ne kas būtų. Manau nei viena mūsų močiutė įvaikinto anūko nepriimtų. Vyro mama turi 10 savų, o maniškė nusistačius prieš įvaikinimą. Matyt dar nesu pribrendus tokiam žingsniui, kad tokie argumentai mane labai stabdo.

Labai skaudu, kai artimiausi žmonės būna prieš tokį vaikelį. Mudu su vyrru taip pat esame apie tai pagalvoję ir kažkada per šeimos vakarienę apie tai prasitarę. Tad dabar mano močiutė (o ji buvusi neonatologė) švelniai tariant, kreivai žiūri į maniškį... Nesuprantu, kuo savas vaikas iš pilvo, geresnis už savą vaiką, kurį gandras atnešė? Atrodo, kad visi savi vaikai - nors prie žaizdos dėk. O pamestinukus dėl to ir "numetė", kad niekam tikę buvo (čia beveik mano močiutės mintys).

Dabar jau mažiau apie vaikelio įsivaikinimą mąstom: 1) karti pažįstamų patirtis (su įvaikinimo tarnyba); 2) šiek tiek labiau tuo pasidomėjau.

sveikutes,
su vyru jau buvom nusprende isivaikinti mergaiciuke, bet po ilgo ilgo laukimo, ta pati apsisprendimo menesi pilvuke apsigyveno vaikutis. Jam apsigyvenus pilvuke, nutarem palaukti su ivaikinimu 2-3 metukus. Manau, kad butu sunku dalinti taip reikalinga demesi tiek naujagimiui, tiek didesniam naujai atkeliavusiam i seima vaikuciui.
Ivaikinimo noras niekur nedingo - tiesiog nusikele kelis metus i ateiti.

o ar jau vaika buvot issirinke? ar tik planavot?

Mes kartais pagalvojam apie isivaikinima, bet mano Martynas grieztai nusistates, sako kad noriu brolio is tavo pilvuko. ir viskas

buvom tik informaciniame susitikime su darbuotojais ir pildem dokumentus, kad itrauktu i eile. Paskui informavom apie nauja situacija ir vis dar likom eileje, tiesiog parasyta, kad norim pora metu palaukti.

Gintare, galbut dar pakeis nuomone jusu Martynas.
Buvom panasioje situacijoje - mano teveliai labai norejo ivaikinti mergyte, bet mano vyriausias brolis priesinosi is visu jegu (tuomet jam buvo 17) - ir laimejo

O mano vaikai -priešingai. "kaip būtų smagu broliuką turėti", ypač kai pamato per teliką Kalėdines akcijas vaikų namams. Gal biški reklamos aukos.
Bet aš tai norėčiau dar vieno vaiko iš vaikų namų, nors mes ir taip daugiavaikė šeima. Bet gal kaip tik todėl ir puikiausiai įsivaizduoju dar vieno vaikučio atėjimą į šeimą. Jeigu auklė sugeba priprasti prie svetimo vaiko, kad prieš atostogas net ašarą braukia, tai prie mažo leliuko tikrų tikriausiai visa šeima greit priprastų.